Apie geštalto terapiją

Geštalto psichoterapijos kryptis atsirado maždaug 1940 – 1950 metais, jos įkūrėju laikomas Fritzas Perlzas (Vokietija). F.Perlzas kartu su kolegomis ilgai svarstė, kaip pavadinti šią naują terapijos rūšį.  Buvo siūloma „koncentravimosi“ ir „egzistencinė“ psichoterapija, galiausiai apsistota ties „geštalt“ sąvoka. „Geštalt”, verčiant iš vokiečių kalbos, reiškia „figūra”. Šis žodis terapijos pavadinimui iš vienos pusės pasirinktas, dėl to, kad skamba keistai ir plačiajai visuomenei nesuprantamai (tuo metu buvo populiarūs studentų judėjimai, hipiai, domėjimasis rytų filosofija), kita vertus – dėl to, kad geštalto psichoterapijoje yra naudojami ir geštalto psichologijos dėsniai. Nors geštalto psichologija ir terapija nėra vienas ir tas pats, šios sąvokos dažnai painiojamos. Geštaltpsichologija – tai psichologijos kryptis, psichinius procesus laikanti vientisais ir neskaidomais į elementus.

Geštalo terapija yra humanistinės psichoterapijos kryptis, kurios pagrindą sudaro holistinis požiūris į žmogų.  Žmogus susideda iš penkių pagrindinių tarpusavyje susijusių ir sąveikaujančių dimensijų – fizinės, emocinės, intelektualinės, socialinės ir dvasinės.  Pokyčiai vienoje dimensijoje, sukelia pokyčius kitoje. Geštalto terapijoje pagrindinis dėmesys yra skiriamas tam, kaip šios žmogaus dimensijos sąveikauja tarpusavyje, kaip žmogus palaiko kontaktą ar vengia jo bendraudamas su kitais žmonėmis ar aplinka.

Geštalto terapijoje kreipiamas didelis dėmesys sąmoningam dabarties „čia ir dabar“ momento išgyvenimui ir suvokimui. Fiziniai pojūčiai ir jausmai yra labai svarbūs šiame įsisąmoninimo procese, jie drąsiai reiškiami ir tyrinėjami, kas iš esmės prieštarauja mūsų visuomenėje nusistovėjusiam požiūriui apie būtiną šių procesų kontrolę.

Geštalto terapija yra į santykį orientuota terapija, kuri apjungia savyje tris pagrindines filosofijos kryptis, taip vadinamas „tris pagrindines Geštalto kolonas“, tai – lauko teorija, fenomenologija ir dialogas. Žmogaus patyrimas yra tyrinėjamas iš to žmogaus perspektyvos tam tikrame kontekste, čia nebandoma interpretuoti kito žmogaus patyrimo, o kalbama apie tai kas matoma ir akivaizdu. Svarbu santykis, kas vyksta šiuo metu tarp kliento ir terapeuto, ar tarp dviejų žmonių susitikusių gatvėje ar auditorijoje.

Autentiškas kontaktas su kitais, kūrybiškas prisitaikymas prie naujos gyvenimo situacijos ir savo įpročių bei pasipriešinimo mechanizmų suvokimas yra pagrindinė medžiaga darbui geštalto terapijos sesijos metu. Geštalto terapija nenustatinėja žmonėms diagnozių, o į kiekvieną gyvą būtybę žvelgia kaip į unikalią visumą. Kiekvienas žmogus pats geriausiai žino, ką jam reiškia vienas ar kitas jo gyvenimo įvykis ar patyrimas, ir kaip jis nori toliau gyventi. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą, ir kitų interpretacijoms ar patarimams čia nėra vietos.

Geštalto psichoterapija remiasi daugeliu šaltinių, kuriuos integruoja į savo teoriją ir praktiką. Pagrindiniai Geštalto terapijos šaltiniai yra egzistencializmas, geštalto psichologija, fenomenologija, lauko teorija, sistemų teorija, holizmas, psichoanalizė, Reicho mokymas, psichodrama, budizmas ir rytų filosofija. Kai kurie geštalto terapijos atstovai netgi teigia, kad geštalto terapija nėra terapija ar filosofija, tai yra tam tikras gyvenimo būdas.

Vakarų Europoje ir JAV geštalto terapija jau ilgai naudojama ne tik ligonių ar pacientų gydymui, o bendram asmenybės augimui ir ugdymui. F. Perlzas pasakė, kad geštalto terapija yra per daug gera, kad būtų naudojama tik sergantiems žmonėms. Ši terapijos rūšis yra skirta ir „normaliems“ žmonėms, tad jos pritaikymas yra labai platus. Ji taikoma įvairiapusiame darbe su žmonėmis: asmeninio augimo seminaruose, švietime, dirbant su organizacijų darbuotojais, lavinant bendravimo įgūdžius, konsultuojant įmones ir kitose srityse.